Tulpės

Argi ne tebuklas tulpės vasario mėnesį? Geltonos ir dar kvepiančios, net gi nesitiki, kad tai įmanoma. Bet žinoma, visas mano viltis apie stebuklą sužlugdo faktas, jog tos trys tulpės, ant mano stalo, tėra kažkur Olandijos šiltnamiuose išaugintos gėlės, kad tokios, kaip aš pametusios galvas nepaisydamos pinigų pirktu jas, kaip vienintelį pavasario ženklą gūdžioje žiemoje, kurios nė pabaigos nematyti. 

Bet ką daugiau daryti, kai būtent vasarį, dar nė neketinant trauktis žiemai mane su olandiškomis tulpėmis užplūsta tokia pakili nuotaika, peranksti gimsta pavasaris sieloje? Tada, kai jau turime savų gėlių jos palieka užnugaryje, o štai žiemą, kai be nusibodusiu rožių be gerberų nieko nėra imu geisti tulpių, kurios žydėtu ant mano stalo, skleisdamos pavasarinę gaivą bei šviesą.

Eilinį kartą spoksau į kompiuterio ekrane pavaizduotą Lhasos nuotrauka, ir suprantu, jog mane užvaldė ilgesys, ilgesys to - ko nemačiau savo akimis, ko neliečiau savo rankomis, ar nejutau visu savo kūnu. Lhasa, miestas į kurį norėčiau nuvykti ir niekada iš ten negrįžti, nes jis keistai artimas mano sielai. Keistai juokinga aprašinėti tai ką jaučiu, juk bet kuris pašalietis pasakytu, jog išprotėjau, jog man praplautos smegenys. Bet galbūt, aname gyvenime aš gyvenau ten, buvau viena iš tų, kurie kas ryta prieš pakylant kruvinai aušrai žingsniuodavo siauromis Lhasos gatvelėmis šventovių link nusilenkti Budos atvaizdui, o galbūt buvau viena iš tų, kurie Lhasos taip ir nepasiekė, kuriems ji gyvavo tik mintyse, svajonėse, jog viena dieną paslaptingasis miestas atvers savo vartus ir įsileis vidun. Galbūt, to nežinau, kaip ir daug ko gyvenime, bet ar sužinosiu? Vargu, juk žinoti viską pats pamišėliškiausias noras, kokį tik galėjo sugalvoti žmogus. Juk visko žinoti neįmanoma, kaip neįmanoma pakeisti gamtos dėsnių ir priversti lakštingalą tylėti, taip neįmano ir sužinoti visko kas slepiasi už mūsų suvokimo ribos. Nors ir niokajama Kinijos tankų, bei trypiama purvinų kinų kareivių kojų Lhasa man išliks miestas į kurį noriu “sugrįžti”, nors akimirkai, net ne laiko vienetui…