Argi ne tebuklas tulpės vasario mėnesį? Geltonos ir dar kvepiančios, net gi nesitiki, kad tai įmanoma. Bet žinoma, visas mano viltis apie stebuklą sužlugdo faktas, jog tos trys tulpės, ant mano stalo, tėra kažkur Olandijos šiltnamiuose išaugintos gėlės, kad tokios, kaip aš pametusios galvas nepaisydamos pinigų pirktu jas, kaip vienintelį pavasario ženklą gūdžioje žiemoje, kurios nė pabaigos nematyti.
Bet ką daugiau daryti, kai būtent vasarį, dar nė neketinant trauktis žiemai mane su olandiškomis tulpėmis užplūsta tokia pakili nuotaika, peranksti gimsta pavasaris sieloje? Tada, kai jau turime savų gėlių jos palieka užnugaryje, o štai žiemą, kai be nusibodusiu rožių be gerberų nieko nėra imu geisti tulpių, kurios žydėtu ant mano stalo, skleisdamos pavasarinę gaivą bei šviesą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą