Daugiau apie savo gyvenimą nerašysiu!

Kai kūriausi šį blogą pažadėjau pati sau, jog tai bus mano tikras internetinis dienoraštis. Bet štai prabėgo pusmetis, gal kiek mažiau ir ką matau nė vieno įrašo būdingo dienoraščiui, ar bent jau kažkam panašaus į jį. Ir vėl viską užvaldė mano kūryba sumišusi su keistais pastaraisiais išgyvenimais bei pramanytais, tik man ir manyje gyvais veikėjais. 

Stengiuosi sau neužduoti klausimo kodėl, tačiau jis išlenda lauk neprašomas. O jei jau viduje kyla bent menkiausias klausimas, jis reikalauja ir atsakymo. Bet dažnai jo nebūna arba jis būna abstraktus nepasakantis visko iki galo. Ieškodama atsakymo į paskutinį klausimą ėmiau aiškiai suvokti atvirumo svarbą žmonių tarpusavio bendravime ir jos tiesiog baisią stoką savyje. Aiškiai suvokiu, jog nemoku būti atvira kitiems, nemoku dalintis savo gyvenimu ir keistais jo vingiais. 

Vėliau ateina mintis, kad ir kitiems mano siūlomi išgyvenimai nėra įdomus. Juk tai tik keisti skiedalai perleisti per išgyvenimų, jausmų bei savito mikrokosmo prizmę. Tik popieriuje sugebu atskleisti visas savo paslaptis vėliau viską sudegindama. O internetui - ne. Matyt, todėl, kad žinau, jog tą dienoraštį bet kada ir bet kas gali perskaityti bei paniekinti, ne taip suprasti, pasmerkti... 

Ech pasąmonė daro savo. Daugiau apie savo gyvenimą nerašysiu!

Nes moku rašyti tik miniatiūras...

Besileidžiančiai saulei raudonai nudažant dangų, į vienišas kapinaites įžengė jauna, daili moteris. Varteliams sugirgždėjus it neramiai dvasiai ji vesdama savo mažyti, dar penkerių metų neturintį sūnelį ėmė žingsniuoti takeliu. Apvaliaveidis berniukas nešė baltų lelijų puokštę perrištą pilku kaspinu. Jiedu lėtai nužingsniavo į patį kapinaičių galą, prie nedidelio antkapio, šalia kurio pagarbiai nuleidęs galvą stovėjo stambaus stoto vyras, iš pažiūros panašus į berniuką. Jiems susitikus moteris pagarbiai pažvelgė į vyrą ir nuleidusi galvą paskendo tyloje. Ant kuklaus antkapio buvo iškaltas užrašas: "Žmogus, tėvas, brolis, draugas, mylimasis Aleksandras Linkevičius 1976-2006".
Tyla jų nevargino, kaip tik jungė juos su amžinu atilsiu išėjusiuoju. Moters skruostu nuriedėjo pora skaidrių it krikštolas ašarų. Tai pamatęs vyras lėtai pakėlė savo stambią ranką ir nuo akių kampučių nubraukė moters ašaras.
- Aleksas visada bus su mumis, - tarė jis.
Moteris tik linktelėjo galvą ir apkabinusi sūnų nuėjo arčiau antkapio. Berniukas padėjo gėles prie paminklo, o moteris lengvu judesiu pabučiavusi savo delną perbraukė juo per antkapį.
- Tu visada būsi su mumis, - tyliai sušnabždėjo ir paėmusi sūnelį ant rankų ėmė žingsniuoti vartelių link.
Vyras kurį tai laiką dar pastovėjęs šalia kapo taip pat lėtu žingsniu patraukė paskui moterį su vaiku. Visiems palikus ramybėje kapus, berniukas skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į mamą ir kiek padvejojęs paklausė:
- Kodėl tėčio nėra su mumis? - Jo didelės mėlynos akys buvo pilnos nežinomybės, vaikiško ieškojimo į visiškai nevaikiškus klausimus.
Moteris palinko prie berniuko ir švelniai perbraukė per jo susitaršiusius plaukus.
- Aleksai, tėtis visada yra su mumis. Nesvarbu, kad tu jo nematai ir nejauti, jis visada yra su tavimi, - švelniai paaiškino sūnėliui. Berniukas buvo per mažas suprasti tokius dalykus, tačiau jis visa savo širdele tikėjo mamos žodžiais, nes ji jam niekada nemeluotu.
- Tai tėtis dabar danguje? - Kiek padvejojęs paklausė jis žvenlgdamas į rausvą neaprėpiamą dangų. Moteris taip pat pažvelgė dangun ir palinkusi tyliai sušnabždėjo:
- Taip mielasis, tėtis dabar danguje.