Daugiau apie savo gyvenimą nerašysiu!

Kai kūriausi šį blogą pažadėjau pati sau, jog tai bus mano tikras internetinis dienoraštis. Bet štai prabėgo pusmetis, gal kiek mažiau ir ką matau nė vieno įrašo būdingo dienoraščiui, ar bent jau kažkam panašaus į jį. Ir vėl viską užvaldė mano kūryba sumišusi su keistais pastaraisiais išgyvenimais bei pramanytais, tik man ir manyje gyvais veikėjais. 

Stengiuosi sau neužduoti klausimo kodėl, tačiau jis išlenda lauk neprašomas. O jei jau viduje kyla bent menkiausias klausimas, jis reikalauja ir atsakymo. Bet dažnai jo nebūna arba jis būna abstraktus nepasakantis visko iki galo. Ieškodama atsakymo į paskutinį klausimą ėmiau aiškiai suvokti atvirumo svarbą žmonių tarpusavio bendravime ir jos tiesiog baisią stoką savyje. Aiškiai suvokiu, jog nemoku būti atvira kitiems, nemoku dalintis savo gyvenimu ir keistais jo vingiais. 

Vėliau ateina mintis, kad ir kitiems mano siūlomi išgyvenimai nėra įdomus. Juk tai tik keisti skiedalai perleisti per išgyvenimų, jausmų bei savito mikrokosmo prizmę. Tik popieriuje sugebu atskleisti visas savo paslaptis vėliau viską sudegindama. O internetui - ne. Matyt, todėl, kad žinau, jog tą dienoraštį bet kada ir bet kas gali perskaityti bei paniekinti, ne taip suprasti, pasmerkti... 

Ech pasąmonė daro savo. Daugiau apie savo gyvenimą nerašysiu!

Nes moku rašyti tik miniatiūras...

Besileidžiančiai saulei raudonai nudažant dangų, į vienišas kapinaites įžengė jauna, daili moteris. Varteliams sugirgždėjus it neramiai dvasiai ji vesdama savo mažyti, dar penkerių metų neturintį sūnelį ėmė žingsniuoti takeliu. Apvaliaveidis berniukas nešė baltų lelijų puokštę perrištą pilku kaspinu. Jiedu lėtai nužingsniavo į patį kapinaičių galą, prie nedidelio antkapio, šalia kurio pagarbiai nuleidęs galvą stovėjo stambaus stoto vyras, iš pažiūros panašus į berniuką. Jiems susitikus moteris pagarbiai pažvelgė į vyrą ir nuleidusi galvą paskendo tyloje. Ant kuklaus antkapio buvo iškaltas užrašas: "Žmogus, tėvas, brolis, draugas, mylimasis Aleksandras Linkevičius 1976-2006".
Tyla jų nevargino, kaip tik jungė juos su amžinu atilsiu išėjusiuoju. Moters skruostu nuriedėjo pora skaidrių it krikštolas ašarų. Tai pamatęs vyras lėtai pakėlė savo stambią ranką ir nuo akių kampučių nubraukė moters ašaras.
- Aleksas visada bus su mumis, - tarė jis.
Moteris tik linktelėjo galvą ir apkabinusi sūnų nuėjo arčiau antkapio. Berniukas padėjo gėles prie paminklo, o moteris lengvu judesiu pabučiavusi savo delną perbraukė juo per antkapį.
- Tu visada būsi su mumis, - tyliai sušnabždėjo ir paėmusi sūnelį ant rankų ėmė žingsniuoti vartelių link.
Vyras kurį tai laiką dar pastovėjęs šalia kapo taip pat lėtu žingsniu patraukė paskui moterį su vaiku. Visiems palikus ramybėje kapus, berniukas skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į mamą ir kiek padvejojęs paklausė:
- Kodėl tėčio nėra su mumis? - Jo didelės mėlynos akys buvo pilnos nežinomybės, vaikiško ieškojimo į visiškai nevaikiškus klausimus.
Moteris palinko prie berniuko ir švelniai perbraukė per jo susitaršiusius plaukus.
- Aleksai, tėtis visada yra su mumis. Nesvarbu, kad tu jo nematai ir nejauti, jis visada yra su tavimi, - švelniai paaiškino sūnėliui. Berniukas buvo per mažas suprasti tokius dalykus, tačiau jis visa savo širdele tikėjo mamos žodžiais, nes ji jam niekada nemeluotu.
- Tai tėtis dabar danguje? - Kiek padvejojęs paklausė jis žvenlgdamas į rausvą neaprėpiamą dangų. Moteris taip pat pažvelgė dangun ir palinkusi tyliai sušnabždėjo:
- Taip mielasis, tėtis dabar danguje.

Ir ko tik nerandi bibliotekų knygose (:

 

  Jau 20 metų, kai mūsų valstybė turi laisvę. Man tai ilgas laiko tarpas, ilgesnis už mano gyvenimą, o mano tėvams jis prabėgo it pusmetis (taip juokiasi tėtis). Pati gimiau per vėlai, kad patirčiau tą vidinį savo šalies laisvės troškimą, tačiau aš puikiai suvokiu, koks jis buvo svarbus, ir kokią euforiją patyrė laisvės gynėjai paskelbiant nepriklausomybės atkūrimą.

 Aš pati laisvos ir nepriklausomos Lietuvos vaikas, kuris turi tą laisvę, apie kurią svajojo, ir dėl kurios kovojo mano tėvai bei seneliai. Esu dėkinga ir lenkiu galvą prieš tuos žmonės, kurių dėka galiu ne tik svajoti, bet ir patirti laisvę. Nors dauguma nusivyle sako, jog "ne dėl tokios Lietuvos mes kovojom", aš myliu savo šalį ir praeinant gatve man gera matyti prie pastatų plazdančias trispalves. 

 Apsidairykime aplink save, mes turime laisvę, savą, nuo nieko nepriklausomą valstybę, esame sveiki, taigi galime ir turime patys kurti savo šalies ateitį, kad dar 20, 50, 100 metų gyvuotu mūsų valstybė bei mūsų tauta.

Įdėti pranešimą

Merfio taisyklės

Šmaikščios filosofinės taisyklės, kurios, bent jau mano manymu, yra dar ir teisingos ;D 

Merfio taisyklė:  
Jeigu kas nors gali nepavykti, tai ir nepavyks.

Merfio filosofija:  
Šypsokitės... Rytoj bus dar blogiau

Kvanto teorijos pataisa Merfio taisyklei:  
Viskas žlunga iš karto.

O` Tulo komentaras:  
Merfis buvo optimistas.

Bolingo postulatas: 
Jei gerai jaučiatės, nesijaudinkit. Praeis. 

Čyzholmo taisyklė:  
Jei reikalai sekasi gerai, tai vis tiek kas nors žlugs. 

Papildymai Čyzholmo taisyklei

1. Jeigu atrodo, kad blogiau būti jau nebegali, vis tiek bus.

2. Visada, jeigu atrodo, kad reikalai sekasi gerai, jūs kažko nepastebite.

Antra Soodo taisyklė: 
Anksčiau ar vėliau atsitinka pats blogiausias, vargiai sugalvojamas aplinkybių sutapimas. 

Prisiminimai

Kartais ir mane pagauna lengvasparnė mūza :)

 

Ir nebandysiu nieko keisti
Gyvenimas tekės sava vaga
Kaip upė teka nesustoja
Taip ir gyvenimas vis lėks skubės

Paliks iš seno tik prisiminimai
Seni dienoraščiai ir piešiniai
Ir kai jau ateities nebeturėsiu
Išliks tik jie su savo atmintim.

Egoizmas

Kodėl taip sunku paprašyti 5 litu pietums arba pačiai paskolinti juos prašančiajam? Kiek dar manyje liko žmogaus nesuteršto puikybe bei egoizmu? O galbūt jo visai neliko? Jis išgaravo ir likusią tuštumą užpildė meilė sau, nors to meile pavadinti negalima. Nėra meilės sau, yra tik egoizmas ir puikybė. Vieni dar išsaugojo užrakintą puikybės demoną, o štai kiti išleido jį į laisvę, kad užvaldytu viską, kas įmanoma. Iš to ir atsiranda visos mūsų bėdos, kai net šypsena nepažystamam praeiviui turi įveikti mūsų ego pančius. Galiu čia ilgai ir nuobodžiai ironizuoti, tačiau visų pirmą reikia pradėti nuo savęs, nes būtent mano gyvenime vis dažniau ir dažniau viską nugali egoizmas.

Tulpės

Argi ne tebuklas tulpės vasario mėnesį? Geltonos ir dar kvepiančios, net gi nesitiki, kad tai įmanoma. Bet žinoma, visas mano viltis apie stebuklą sužlugdo faktas, jog tos trys tulpės, ant mano stalo, tėra kažkur Olandijos šiltnamiuose išaugintos gėlės, kad tokios, kaip aš pametusios galvas nepaisydamos pinigų pirktu jas, kaip vienintelį pavasario ženklą gūdžioje žiemoje, kurios nė pabaigos nematyti. 

Bet ką daugiau daryti, kai būtent vasarį, dar nė neketinant trauktis žiemai mane su olandiškomis tulpėmis užplūsta tokia pakili nuotaika, peranksti gimsta pavasaris sieloje? Tada, kai jau turime savų gėlių jos palieka užnugaryje, o štai žiemą, kai be nusibodusiu rožių be gerberų nieko nėra imu geisti tulpių, kurios žydėtu ant mano stalo, skleisdamos pavasarinę gaivą bei šviesą.

Eilinį kartą spoksau į kompiuterio ekrane pavaizduotą Lhasos nuotrauka, ir suprantu, jog mane užvaldė ilgesys, ilgesys to - ko nemačiau savo akimis, ko neliečiau savo rankomis, ar nejutau visu savo kūnu. Lhasa, miestas į kurį norėčiau nuvykti ir niekada iš ten negrįžti, nes jis keistai artimas mano sielai. Keistai juokinga aprašinėti tai ką jaučiu, juk bet kuris pašalietis pasakytu, jog išprotėjau, jog man praplautos smegenys. Bet galbūt, aname gyvenime aš gyvenau ten, buvau viena iš tų, kurie kas ryta prieš pakylant kruvinai aušrai žingsniuodavo siauromis Lhasos gatvelėmis šventovių link nusilenkti Budos atvaizdui, o galbūt buvau viena iš tų, kurie Lhasos taip ir nepasiekė, kuriems ji gyvavo tik mintyse, svajonėse, jog viena dieną paslaptingasis miestas atvers savo vartus ir įsileis vidun. Galbūt, to nežinau, kaip ir daug ko gyvenime, bet ar sužinosiu? Vargu, juk žinoti viską pats pamišėliškiausias noras, kokį tik galėjo sugalvoti žmogus. Juk visko žinoti neįmanoma, kaip neįmanoma pakeisti gamtos dėsnių ir priversti lakštingalą tylėti, taip neįmano ir sužinoti visko kas slepiasi už mūsų suvokimo ribos. Nors ir niokajama Kinijos tankų, bei trypiama purvinų kinų kareivių kojų Lhasa man išliks miestas į kurį noriu “sugrįžti”, nors akimirkai, net ne laiko vienetui…

Kažko laukiau prie jūros su saule,
Kažko ilgėjausi kartu su bangomis
Ir tik tai jūros aidas atkartojo
Žodžius ištartus taip seniai.

Kai saulė leisis lauksiu aš tavęs
Ateinančio su jūros bangomis
Ir tylų myliu nusinešęs
Tau jūros aidas atkartos

Kai tu ateisi aš sugrįšiu
Gelsvais it saulė gintarais
Ir jei mane tu prisiminsi
Širdy aš būsiu amžinai…