Besileidžiančiai saulei raudonai nudažant dangų, į vienišas kapinaites įžengė jauna, daili moteris. Varteliams sugirgždėjus it neramiai dvasiai ji vesdama savo mažyti, dar penkerių metų neturintį sūnelį ėmė žingsniuoti takeliu. Apvaliaveidis berniukas nešė baltų lelijų puokštę perrištą pilku kaspinu. Jiedu lėtai nužingsniavo į patį kapinaičių galą, prie nedidelio antkapio, šalia kurio pagarbiai nuleidęs galvą stovėjo stambaus stoto vyras, iš pažiūros panašus į berniuką. Jiems susitikus moteris pagarbiai pažvelgė į vyrą ir nuleidusi galvą paskendo tyloje. Ant kuklaus antkapio buvo iškaltas užrašas: "Žmogus, tėvas, brolis, draugas, mylimasis Aleksandras Linkevičius 1976-2006".
Tyla jų nevargino, kaip tik jungė juos su amžinu atilsiu išėjusiuoju. Moters skruostu nuriedėjo pora skaidrių it krikštolas ašarų. Tai pamatęs vyras lėtai pakėlė savo stambią ranką ir nuo akių kampučių nubraukė moters ašaras.
- Aleksas visada bus su mumis, - tarė jis.
Moteris tik linktelėjo galvą ir apkabinusi sūnų nuėjo arčiau antkapio. Berniukas padėjo gėles prie paminklo, o moteris lengvu judesiu pabučiavusi savo delną perbraukė juo per antkapį.
- Tu visada būsi su mumis, - tyliai sušnabždėjo ir paėmusi sūnelį ant rankų ėmė žingsniuoti vartelių link.
Vyras kurį tai laiką dar pastovėjęs šalia kapo taip pat lėtu žingsniu patraukė paskui moterį su vaiku. Visiems palikus ramybėje kapus, berniukas skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į mamą ir kiek padvejojęs paklausė:
- Kodėl tėčio nėra su mumis? - Jo didelės mėlynos akys buvo pilnos nežinomybės, vaikiško ieškojimo į visiškai nevaikiškus klausimus.
Moteris palinko prie berniuko ir švelniai perbraukė per jo susitaršiusius plaukus.
- Aleksai, tėtis visada yra su mumis. Nesvarbu, kad tu jo nematai ir nejauti, jis visada yra su tavimi, - švelniai paaiškino sūnėliui. Berniukas buvo per mažas suprasti tokius dalykus, tačiau jis visa savo širdele tikėjo mamos žodžiais, nes ji jam niekada nemeluotu.
- Tai tėtis dabar danguje? - Kiek padvejojęs paklausė jis žvenlgdamas į rausvą neaprėpiamą dangų. Moteris taip pat pažvelgė dangun ir palinkusi tyliai sušnabždėjo:
- Taip mielasis, tėtis dabar danguje.
Tie vaikai viską supranta, tik mes jų - ne. Jie savotiškai mato viską, tačiau jie dar tokie tyri ir nesugadinti, jog skausmas ne tokia ir galybe bloškiasi į juos. :) Anyways, gražu. Tikrai. Paprasta, aišku, todėl ir žavi.
AtsakytiPanaikintiMalonu, jog patiko ((: Jop tokie jau tie vaikai, todėl ir mėgstu juos savo kūrniuose, nes jie dažniausiai praskaidrina visą laiką ((:
AtsakytiPanaikinti